Nerija.

Orgazmas būna 6 rūšių: 1 - Astmatinis: dejonės (oh, ah ir t.t.) 2 - Geografinis: “čia, čia…” 3 - Matematinis: “dar, dar…” 4 - Religinis: “O, Dieve mano!” 5 - Savižudybinis: “Aš tuoj mirsiu!” 6 - Mirtinas: “jei tu sustosi, aš tave užmušiu!”

Beldžia motina i uždarytas kambario duris, o ten kambaryje Petriukas su Onyte, ir klausia:
– Vaikai, ka ten darot?
– Mylimes!
– Gerai, tik nerūkykite!

Susitinka du alkoholikai iš ryto. O taip negera, galvą skauda, gerklė džiūsta, o rankos ne tai, kad dreba, bet tiesiog kratosi. Vienas iš jų ir sako:
– Žinai, va iš ryto arbata gėriau, rankos taip drebėjo, kad net du dantis išsimušiau.
Kitas:
– Čia dar nieko. Aš tualete sisiodamas tris kartus „nuleisti“ suspėjau.

Valdžios,  kaip ir moters,  - palikti nepatenkintos negalima!

Rodyk draugams

Ilgai ta mintis sukosi mano galvoje. Jau keletą metų… Reikia būti savarankiškai ir susirasti darbą, nesvarbu, kad dar esu studentė. Logika paprasta: užaugai, išėjai iš tėvų, tai pradėk gyventi pats ir dirbk. Tai kągi… Ir ieškau… Noriu kokio nors darbo ofise, kad ir kokia sekretore ar administratore (taip jau yra įprasta vadinti žmones, dirbančius telefonistais ar sekretoriais…). Atrodytų viskas paprasta: esu raštinga, gerai moku anglų kalbą, esu organizuota, komunikabili, simpatiška… Bet didžiausia bėda, kad esu studentė ir dar pirmakursė… Tokių rimtesniems darbams niekam nereikia. Beje, jei pavyktų rasti gerą darbą, ko gero perstočiau į neakivaizdines studijas. Su politiko diplomu ne kaži ką nuveiksi… O jo besiekiant įgyta darbo patirtis gali būti netgi labai naudinga… Tai kągi… Į paiešką…

Rodyk draugams

Šiandien ant plastikinio maišelio perskaičiau tekstą: Plastic bags can be dangerous. To avoid danger of suffocation keep this bag away from children. Help save the environment by re - using this bag if you can, then recycle it with your other plastics. Kažkoks ironiškas juokas suėmė gerai pagalvojus… Šnekama apie globalines problemas, stengiamasi užtikrinti aukštą gyvenimo lygį ir akcentuojama, kad viskas daroma žmonijai, dėl žmonijos ir žmonijos gerbūviui. Sutinku, kad reikia rūpintis savo aplinka ir “rengti šviesų rytojų ateities kartoms”, bet kas rūpinasi mumis? Kiek žmonių dabar gyvena pilnavertį socialinį gyvenimą, kodėl taip nežmoniškai greitai plinta psichologinės pagalbos paklausa, kodėl depresija tampa visuotiniu reiškiniu? Taigi, ar visas dėmesys sukoncentruotas ten, kur yra reikalinga? Nuo kada geografija, žemiškieji turtai ir ištekliai svarbiau už žmogiškuosius interesus ir ar jie suteikia tai, kas yra reikalinga, ar pateisina lūkesčius? Nors kita vertus ar racionalu rūpintis šiais iš prigimties emociškai nestabiliais ir savanaudžiais grobuonimis? Gal ir ne… Prakeiktas kolektyvizmas ir bendruomeninio gyvenimo poreikis. Savaime suprantama irgi savanaudiškas…

Rodyk draugams

Vakar su viena kursioke turėjom gerą pašnekesį apie tai,  kaip “atšyla oras ir pakyla noras”. Na, jei tiksliau, tai kodėl žmonės paprastai susiranda gyvenimo partnerius šiltaisiais metų laikais. Ir priėjom ganėtinai elementarią išvadą: paprastai jie slykščiu oru nekiša nosių iš namų, žiopliai… Juokas juokais, bet, įkyrėjus politinėms aferoms, vis dažniau kuriami seksualinio pobūdžio anekdotai, o jei ir ne tiesiogiai, tai bent turi kažkokį “kreivą” atspindį. Galbūt ne vieną dorą pilietį jie galėtų ir suerzinti, bet šiaip jau gan liberaliai nusiteikusių žmonių šypsenos ir senučių, kiauras dienas tupinčių “ant palangės”, stebint laiptinės (ne tik savo) lankytojus,  kikenimai priverčia pamąstyti ar tai yra neišgyvendinamas blogis. Na, gal kai kurie seksualiniai anekdotai ar šiaip juokeliai ir turi lytinį, rasinį, spalvinį ar dar kokios kitos diskriminacijos atspalvį, bet juk jie remiasi dažnai patikrintais stereotipais ir prigimtiniais dalykais. Pvz.: “Toje vietoje, kuria vyrai paprastai galvoja, moterys iš viso turi tik skylutę.” Galima įžvelgti vyrų, kaip amžinai seksualiai nepatenkintų asmenų, diskriminaciją, tačiau tokio pobūdžio juokelis viso labo primena stiprų vyrų libido. Tokiu pat būdu dažnai išjuokiamas moterų emocingumas, bet juk neverta gadinti sau bei kitiems nuotaikos vienpuse netolerancija. Taigi, atsipalaiduokime, būkime tolerantiški ir leiskime sau bei kitiems pasijuokti iš to, ką davė gamta :)…

Rodyk draugams

Pasiryžau savižudybei ir nusprendžiau apsilankyti naujajame Akropolyje Kaune. Na, bene ryškiausiai ten matoma buvo nesuskaičiuojama žmonių masė… Parduotuvių netrūksta tikrai, nors dar ir ne visos atidarytos. Nevardysiu Akropolio siūlomų paslaugų bei laisvalaikio leidimo centrų, nebent pabrėšiu tai, kad esama tikrai jaukių kavinukių, vienoje jų labai žaismingai įkomponuoti apšviesti akvariumai su žuvytėmis, sukuriantys jaukumą. Ko gero didžiausią ispūdį paliko architektūriniai sprendimai. Gal ne pats tobuliausias projektas, bet tikrai vienas įdomesnių. Pats pastatas trikampio plano, naujas ir blizgantis nuo vitrinų… Tačiau įdomiausia, jog viduje įkomponuoti anksčiau tame sklype stovėję griuvėsiai - vaiduokliai. Būtent šie pastatai pastate ir sudaro kiek neiprastą muziejinį vaizdą. Senoviniai pastatai derinami su modernia “šalta kvadratine” architektūra. Tačiau labiausiai žavi netgi ir ne tai. Pakilus kiek aukščiau visų parduotuvių, šmirinėjimas pastato koridoriais ir įmantriais praėjimais su maloniu kavos dvelksmu primena savotišką senamiestį. Žmonių gausa nesukelia šilto melancholijos jausmo, tačiau šie architektūriniai laimėjimai, jei galima taip pavadinti, tikrai turi kažkokios mistiškos dvasios ir paslaptingumo. Taigi, dar vienas komercinis produktas visuomenei. Malonu, kad gražiai įvyniotas ir patrauklus įvariausių ieškotojų akims…

Rodyk draugams

Ech… Gavau prisiliesti prie dar vienos svajonės… Ne be reikalo šio nuostabaus instrumento leidžiami garsai vadinami sielos muzika. “Guitar is the human soul speaking with just six strings…” kaip teko perskaityt viename gitaros fanų forume… Nėra ko stebėtis, juk muzika sukelia pačią plačiausią paletę jausmų, o gitara - toks švelnus ir subtilus instrumentas… Na ne vien dėl moterišką siluetą primenančios formos, žinoma… Na ši begėdė dar ir reikli pasirodė, paprastai nepasidavė, teko ir katiniškus nagučius paaukot, kad švelniai glamonėčiau. Bet ko gi nepadarysi dėl meno… Kol kas svaigstu kaip mažas vaikas, bet ne už ilgo teks kibt i darbus ir kiek pastangų įdėt. O tada laukit metamorfozių mielieji ;)…

P.S. jei turite kokių nors pastabų ar naudingų patarimų pradedantiesiems, lenkiu galvą ir esu atvira jūsų žinioms :).

Rodyk draugams

Nuo pat mažens mums į galvą yra kalama,kad turime būti mandagūs bei tolerantiški ir nutylėti tai, kas galėtų įskaudinti kitą žmogų. Ko jau ko, bet tolerancijos šiais laikais reikia be galo daug. Atrodo žmonės tolsta vieni nuo kitų, užsidaro savo mažuose nameliuose, izoliuojasi trokšdami daugiau privatumo. Būtent tai ir sąlygoja tą svetimėjimą, o šis savo ruožtu gal ir suteikia šiokį tokį imunitetą nuo kitų akių, bet kartu komplikuoja santykius tarp žmonių. Būtent todėl mes vengiame bet kokio susidūrimo su nepažįstamais žmonėmis ar atsidurti tokiose situacijose, kad tektų pasijusti priklausomais nuo jų. Savęs vertinimas pastaruoju metu yra viena aktualesnių diskusijų temų ir yra ganėtinai pakilęs, todėl nesame linkę leistis būti žeminamais, išjuokiamais, kritikuojamais, kvestionuojamais bei apkalbamais… Tad iškyla klausimų: O kiek gi tolerantiški turėtume būti su mus erzinančiais žmonėmis?.. Ar tolerancija varžo mus ar parodo gerą taktą? Kiek plonytės yra ribos tarp tolerancijos ir priešiškumo? Ar tolerancijos kiekis gali būti visuomeninis vertybinis matas? Na, galbūt nuskambės banaliai, bet vertinimas priklauso nuo kiekvieno individo vidinės būsenos… Ko gero tai per daug individualu ir ribas nusitatome tik mes patys. Beje, tenka pastebėti, kad tolerancijos ribos dažnai koreguojamos, nes juk kaip gali toleruoti dar nepatirtus dalykus… Tad ir būkime subjektyvūs, tačiau nuovokūs objektyviuose faktuose, kad netektų apsikvailinti dėl tų pačių pernelyg subjektyvių pažiūrų :)…

Rodyk draugams

Ganėtinai nuobodi ir išsemta tema… Apskritai šventės pastaruoju metu darosi visiškai nebeįdomus ir nebepopuliarus dalykas. Arba praranda savo tikrąją sakralinę prasmę… Kaip tenka pastebėti, šventėmis dėl įvairesnių TV programų, dovanėlių ir vadinamos bei garbinamos “šventinės nuotaikos” džiaugiasi arba mažamečiai vaikai arba seneliai, vis dar besitikintys šventinių svečių. “Paprastiems darbo žmonėms” tai viso labo dar keletas laisvų dienų, kai ganėtinai naiviai tikimasi, kad galbūt pavyks nors kiek atsipūsti nuo kasdieninės rutinos. Na, bet ir čia tenka būti kiek atsargiems, nes šventės be giminių ir apskritai pačio šventimo retai apseina… O tai visgi yra rimtas įsipareigojimas. Toli gražu ne kiekvienas mėgaujasi bendravimu su senatvinio marazmo pagautais gimdytojais ar jaunatviško bei maksimalistinio polėkio skatinamais vaikaičiais bei apskritai pasipūtusiais ir iki šiol nelabai iššifruotų polinkių asmenimis… O ką jau kalbėti apie tą lietuviškąjį šventiškai iki lūžimo nukraustytą stalą bei kiekvieną aštrų žvilgsnį, stebintį, kiek ir ko imama į burną, kad tai netgi sugebėtų tapti dar viena kritiškos recenzijos apie giminystės ryšius priežastimi… Negana to, ta vadinamoji “šventinė dvasia”, su visais apsimetinėjimais ir dirbtinėmis šypsenomis, gali taip įsiėsti iki gyvo kaulo, kad per tas šventines dienas nieko kito nebelieka, kaip burnoti ant visų mūsų sielų ganytojų, kad sugalvojo paminėti tokias nepakenčiamas dienas… Na kągi, telieka viena - palinkėkime vieni kitiems kantrybės…

Rodyk draugams

Na kągi… Atėjo ir man laikas šiek tiek įsilieti į man iki šiol atrodžiusį crazy internautų pasaulį… Na juk šiek tiek interaktyvumo dar niekam nepakenkė… Juolab, kad kartais gimsta pačių beprotiškiausių minčių, kurių šiaip neitum ir neskleistum atsitiktiniam praeiviui… O juk kartais taip norisi būti vogčiomis stebimam… :)

Rodyk draugams