 |
 |
|
 |
||
 |
 |
Mano didelis juodas pasaulis.
Mane iki šleikštulio nervina, kai negaliu susišnekėt su žmonėm. Prisiekiu. Nors galva į sieną daužyk, nedašunta ar aš čia kvanka nemoku su žmonėm bendraut, ar mane supa vieni teliukai kvadratinėm akim. Nežinau, jei būčiau viena porcija bukesnė, turbūt neateitų į galvą apie tai mąstyt ir piktintis. Ginčuose ne tik tiesa gimsta…
Pasidomėjau plastine chirurgija. Ši sritis nemiega ir nors krūtų didinimas šių procedūrų tarpe vis dar pirmauja, labai džiugina nauja tendencija: chirurginių sprendimų pasitelkimas ne tik estetinei, bet ir sveikatos problemų korekcijai. Beje, kalbant apie moteriškuosius traukos epicentrus, krūtų implantai kur kas patobulėjo: vietoje silikono ar fiziologinio tirpalo užpildo, dabar vis dažniau vartojamas hidrogelis. Kodėl tai geriau? Silikoniniai implantai sukuria panašiausią į naturalų pojūtį liečiant, tačiau silikonas po gero dešimtmečio pradeda skverbtis pro implanto sienelę ir pasidaro kenksmingas, nes tai yra svetima organizmui medžiaga ir yra priimama kaip svetimkūnis, todėl prasideda įvairūs uždegimai ir implantą būtina šalinti. Fiziologinis tirpalas yra nepavojingas organizmui, tačiau implantai yra kur kas kietesni ir sunkesni, todėl nesukuria natūralumo pojūčio, gali sukelti diskomfortą, tempimą. Hidrogelis pranašiausias tuo, kad yra visiškai nekenksmingas organizmui, laikui bėgant ir skverbiantis pro implanto sienelę, nesukelia komplikacijų, nes virsta vandeniu, o be to, sukuria natūralų pojūtį liečiant. Na, nors operacija populiari tarp moterų, nepatenkintų savo formomis, dažnai operacijos atliekamos ir po prievartinės deformacijos: traumų ar krūtų vėžio bei kitų piktybinių navikų operacijų. Plastinės operacijos pasitarnauja medicinai ir dėl kitų atliekamų paslaugų: krūtų mažinimo (didelė krūtinė sukelia nugaros bei sprando skausmus, deformuojamas stuburas), odos patempimo, nosies formos bei pertvaros koregavimas (po įvairių traumų), akių vokų operacijos (nukritusi oda apsunkina akis, kenkia regėjimui), pilvo sienos plastika (naudinga po gimdymo, kai oda praranda elastingąjį sluoksnį, ar smarkaus svorio netekimo, nes į klostes sukritusi oda gali sukelti uždegimus). Aišku, ir grožio bei estetikos troškimas neatsilieka bei neblogai papurto kišenę. Atliekamas odos lyginimas Botulino injekcijomis, riebalų nusiurbimas, odos patempimas, įvairių implantų (sėdmenų, smakro, skruostikaulių) operacijos. Labai džiugina, kad vis plačiau pasitelkiami lazeriai, kurių gamyba, beje, ir garsėja Lietuvos mokslininkai visame pasaulyje. Lazeriai yra tarsi alternatyva skalpeliui, kai korekcijos neturi būti labai kardinalios. Jais šalinamos pigmentinės dėmės, randai, nepageidaujami plaukeliai, gydoma problematiška oda, įgimtos odos ligos, mažinamas paraudimas, sužadinamas odos ląstelių gaminimasis ir oda atsinaujina bei atjaunėja. Beje, pasitelkus skalpelio bei lazerių terapiją kartu, galima išgauti maksimalų norimą rezultatą. Dar viena naujiena - produktai su kamieninėmis ląstelėmis, kurios perprogramuoja pažeistas ir senas ląsteles ir taip pasiekiama odos jaunystė bei problematiškos odos gražėjimas. Kosmetinė terapija taip pat nemiega. Jau plačiai žinomos procedūros kaip cheminis odos šveitimas,valymas bei jauninimas, permanentinis makiažas, anticeliulitiniai masažai, intensyvus drėkinimas.
Taigi, medicina nemiega, tad gal ir sulauksime kompleksinės formulės, kuri ir bus lygi jaunystės eliksyrui, kvaršinusiam galvą mokslo žmonėms nuo pat ankstyvųjų viduramžių. Gal visai netrukus išauš rytas, kai nebereikės bodėtis senatvės bei su baime žvelgti į rytojų. Būkime gražūs, juk tai suteikia vidinio pasitenkinimo bei pasitikėjimo savimi, o tai veda į geresnį savęs vertinimą bei sėkmę gyvenime. :)
Taigi taigi… Gavau dovanų naują nuomininką, absoliučiai juodą kačiuką. Patamsy juoduliuko tik akys žybsi. Kam pasakau, juokiasi, kad išsirinkau augintinį kaip du vandens lašai panašų į save :)… Mažyliui pusantro mėnesio, tai pats kvaišumas dabar. Naujas traukos centras namučiuose atsirado, visiem paniurkyt norisi. Atrodo baisiai jau mielas, bet iš tiesų tikras žvėriukas :). Nagučiai aštrūs, medžioklės instinktai stiprūs: visokius žaisliukus prisėlinęs čiumpa taip staigiai ir tiksliai, kad kartais gali net nesitikėt, ir velka į “saugią vietą”, klausa nepriekaištinga, dantukai smailūs ir labai aštrūs. O šiaip labai žaismingas ir labai nemėgsta būti vienas, jei pajunta dėmesio stoką, iškart prisigretina ir prašosi dėmesio. Nors kačiukas turi keletą specialių žaisliukų, tačiau dabar jam viskas, kas juda arba yra pajudinama, asocijuojasi su žaidimais ir draskymusi. Beje, dėl draskymosi, kadangi nagučiai labai aštrūs, teko iškart pasirūpinti objektu jiems suleisti ir pagaląsti. Na, tenka pripažinti, mano dracena ant palangės jau patyrė, ką reiškia katinas namuose… Mano vyras, jau katinukui ir žaisliukų prigalvojęs, sumąstė lazeriuką (kitaip sakant, cituoju: katinų užvaikymo įrankį) įsigyt. Kol buvau darbe, spėjo ir po bazę palakstyt. Tai dabar pats bene rimčiausiai ir užsiima katinėlio “mankšta” :).
Smagu, kad kačiukas jau kiek savarankiškas, visiškai nekniaukė atskirtas nuo mamos, nebuvo jokių problemų važiuojant mašina, tiesiog susisuka į kamuoliuką ir mėgaujasi vėjeliu :). Pats kremta sausą kačiukų maistelį, prausiasi ir beveik baigia susidraugauti su “reikaliukų” dėžute. Maniau pirmą naktį labai bijos, kniauks ir lįs pas mane į lovą, tačiau buvau labai maloniai nustebinta, kai jau dvi naktis kačiukas prasnaudė įsitaisęs ant palangės. Turbūt ši vieta jam labai patiko, nes jos nepalieka ir snūdinėdamas dienos metu. Labai daug juoko sukėlė juoduliuko keliami garsai. Per miegus kniaukia, šnypščia, muistosi, turbūt kažką sapnuoja. O šiaip ir pamurkia glostomas (tik pavargęs, nes šiaip jam tik dūkimas galvoj), ir pūkuotą pelę “apchekina” urgzdamas :)… Buvo baimės palikti vieną, bet kaip šiandien teko patirti, tai juodukui streso nesukelia; grįžus namo radau jį ne cypiantį prie durų, o išsitiesusį ant palangės.
Kol žvėrelis miega, bandom sugalvoti katinukui vardą. Kažkodėl sumąsčiau, kad norėčiau jį pavadinti kokio nors dievo vardu (jis ypatingas - jis MANO kačiukas :P ). Kol kas apsistojau ties egiptiečių mumifikacijos ir požemių dievo Seto vardu. Kadangi yra trumpas bei asocijuojasi su mistika, o mano kačiukas irgi nenuspėjamas su savo visu juodumu ir sėlinimo įgūdžiais, tai buvo vienas patraukliausių vardų. Na, bet kadangi galutinai nenuspręsta, palieku vietos jums pasireikšti. Kitaip sakant, esu atvira jūsų pasiūlymams dėl vardo :).
P.S. Štai kaip atrodo mano juoduliukas :)
Kartais galvoj taip tuščia, nors tu ką… Bet atkreipiau dėmesį, kad ir nemąstydamas pasidarai viską, kas yra reikalinga. Galbūt iš inercijos ar įpročio… O gal instinktyviai, juk žmogus gyvūnas, kad ir kaip jį antropologai norėtų iškeltį į padanges. Man, asmeniškai, žmogus apskritai yra bukas ir toli gražu netobulas padaras… Negana, to, kad pučiasi kaip rupūžė prieš jautį, net nebandydamas užmaskuoti ydų, kaip tik atveria savo šlykščią padermę. Kodėl taip sakau? Galbūt todėl, kad pritariu italų filosofui Makiaveliui, jog žmogus yra savanaudis ir piktavalis grobuonis. Taip, jis gali gyventi visuomenėje, tačiau į ją žiūri kaip į aparatą, lyg kokį aitvarą, nešantį jam išorinį saugumą bei stabilumą. Tačiau savo bjauriam viduje žmogus niekada nesijaučia saugus. Ir kaipgi jausis, kai aplink tokie patys kastetais, žiurknuodžiais ir kastuvais (tau duobei kast) dėl savo gerovės apsiginklavę grobuonys sėlina… Ir apskritai, apie kokias dar tobulybes kalbėti galima, jei žmogus ne tik prie savo emocinės pusiausvyros kaip šuva prie būdos pririštas, bet ir nuo fiziologinių poreikių taip priklausomas, nors balsu stauk… Ir dar šitaip kelti save ir nė nežagtelėjus tvirtinti, kad žmogus - tobuliausias organizmas, nes turi sąmonę? Kvaila. Gal reiktų įdėmiau pasaulio fauną patyrinėt. Manau pasitikėjimas kartais yra tikrai per daug nuvertinamas. Lengva ranka duodamas veda į išnaudojimą, o pernelyg saugomas į paranoją… Geriau turėti bent kažką tokį, kuris tavo bjaurumu pasidalintų.
Kažkaip pajutau, kad labai jau greitai laikas eina. Kątik buvau abiturientė, dabar jau antrakursė būsiu… Kątik buvo mano mylimas ruduo, o dabar jau saulė svilina ir aš kiekvieną dieną keikiu šitą nelemtą metų ciklą… Atrodo kątik sugrįžau į mylimą svajotą ir lauktą Kauną, o jau ne už ilgo bus dar vieni metai, kaip čia gyvenu. Diena po dienos, o jau ir savaitė, mėnuo, metai… Užaugau? Prisirpau? Gal… Savyje suvoki, kad esi jau nebe mažas, kad esi savarankiška, mąstanti būtybė su savo marazmais ir ganėtinai keista asmenybe, bet visa tai atrodo taip įprasta ir elementaru, kad į tokius dalykus, kaip laiko tėkmę ar savo fizinius, emocinius, moralinius pasiekimus net nekreipi dėmesio… Blogai? Iš dalies taip. Juk pražiopsai dalį gyvenimo. Iš dalies ne. Kam galvoti apie esamus pasiekimus ir jais didžiuotis, jei dar kalnai jų laukia ateityje, kam apsistoti, nors ir trumpam, juk tobulėjimui erdvės beribės…Taip ir gyveni žmogus rytojum. Nenoriu pasenti, nenoriu būti kvaila ir ribota. Nenoriu būti silpna. Atrodo, galėčiau geriau planuoti savo laiką, pradėti labiau prusintis net pačiose paprasčiausiose srityse, tobulėti, tapti erudite. Kita vertus, kam tai? Juk mes visi laikini. Kam reikės mano pasiekimų… Ką jie pakeis? Pakutens mano savimeilę? Ko man puikti? Daug kryžkelių gyvenime. Iš jų visas labirintas, o narpliojimui laiko nėra. Byra smiltelės tyliai, šnara praūžiantis vėjas plaukuose ir tykiai šnabžda lietus… “neišeik”…
Šeštadienį, gelbėdamas skęstantį vaiką, paskendo bendradarbės tėtis. Iš keturių tuo metu dirbusių mergiočių dvi ašarose, viena šoke. Buvo pasibaisėta mano šaltumu. Kažkam juk reikėjo dirbti…
Man patinka naktys. Tamsios, dvelkiančios ramybe ir gaiva, kartais šlapia žeme per lietų ar žavesiu žaibuojant… Gaila, kad tenka tokį nuostabų laiką pražiopsot… Kvaili bioritmai.
Rush hour. Kažkaip tenka vis pamąstyt, kad žmonės baisiai visur skuba. Tokiu atveju neverta stebėtis, jog ryškėja širdies, kraujagyslių bei nervų sistemos ligų paūmėjimas… Kurgi nesirgsi, jei vienas akivaizdžiausių “modernios” visuomenės reiškinių yra stresas. Na, kalbant apie patį stresą, tai jis ne tik keksmingas. Šiek tiek streso gelbėja žmogų nuo mieguistumo ir didina darbingumą, emocionalumą bei gerą nuotaiką… Tačiau vidinis stresas yra kur kas kenksmingesnis, deja, mes jo nevaldome. Nors kita vertus, nemažą dalį jo kuriame patys. Ir prie to prisideda ne tik pačio skubėjimas, bet ir aplink vykstanti dinamika. Žmogus, kaip individas, iš prigimties yra visuomeniškas, todėl dalinis empatiškumas ir įjungia jį į aplinką bei joje vykstančius procesus. O skubėjimo pilna visur: judėjimas gatvėse, skubėjimas į visuomeninį transportą, pikai keliuose, erzinantis aplinkinių skubinimas, didelis tempas darbe, mokykloje, nesibaigiantys buitiniai poreikiai namuose, didelės eilės prekybos centruose, nuolatinis darbotvarkių sudarinėjimas, planavimas, organizavimas, etc… Skubėjimas->susierzinimas->įtampa->stresas->ligos->perkrovos->fizinis/emocinis išsekimas->mirtis…? Racionalią grandinę galima dėlioti visaip. Skubėti reikia, bet ne visada. Juk pats Napoleonas Bonapartas yra pasakęs: “Aš skubu, todėl renkite mane lėtai”. Tokiu būdu mažiau neigiamų emocijų, neigiamų padarinių sveikatai, klaidų, keliančių dar didesnį stresą. Gal apskritai vertėtų taip planuoti savo darbus, kad jų kiekis būtų tolygus, nepervertinti savo galimybių ir pasistengti užuot padarius daugiau (kita vertus galbūt daugiau ŽALOS sau), tiesiog pailsėti ir atsipalaiduoti, tam, kad būtume produktyvesni kitą dieną… Būkime “modernūs”, būkime visuomeniški bei empatiški, būkime produktyvūs ir visagaliai, tik nekenkime sau.
Bjaurus dalykas turiu pasakyti. Nuo pat vaikystės pasireiškia man šita bjaurybė. Tad nė už ką nelaukiu pavasarinių žydėjimų, vasaros su pjaunamom žolėm ir džiūvančiais šienais. (Ir apskritai vasaros negaliu pakęst) Atrodytų kur gi problema: nusiperki vaistų ir ryji piliules, kol negerumai dedas… Norėtum, vaikeli. Ta šienligė apgaulinga, pasireiškia tik tada, kai jai pačiai norisi ir kada susigalvoja… Kitaip sakant, ne kiekvienais metais man šitas “džiaugsmelis” tenka. Neprognozuojama, bet jau kaip užpuola, tai užpuola… Ir vis skirtingais simptomais bei intensyvumu. Jei įrašysime kiek istorijos, tai viskas prasidėjo, kai man buvo kokie penkeri. Su kitais vaikais iki išnaktų žaidėm pievoj, grįžtu namo, o akys išpurtę, ašaroja, atsimerkt negaliu, o siaubingai įkyrus niežulys ne tik kad nedingsta, bet dar ir stiprėja su kiekviena minute… Siaubinga naktelė buvo… Atsimenu (kadangi buvau Kaune pas močiutę), naktį dėdė net į budinčią vaistinę lėkė. Ir taip kitą dieną, ir dar kitą… Iš gėdos net į gatvę išeit negalėjau, nes akys buvo tooookios raudonos ir užtinę, kad pati vargu ką mačiau. Tada ir suvokiau, kad ŠIUKŠTU negalima man po pievas lakstyt… Tiesa, kaip minėjau, simptomai labai skirtingi. Yra buvę keletas kartų, kai man visas šitas reikalas pasirekšdavo tik nuo šieno ar džiūvančių žolių, bet iš principo begėdė šienligė atakuoja mano žalias akeles… Kodėl gi aš apie tą šienligę čia sugalvojau rašyt? Ogi todėl, kad jau strykčiojau iš laimės ir tryniau delniukus, kad gal išaugau jau iš tos ligos (būna ir taip). Bet kur tau… Jau visa savaitė, kaip mane kankina isteriškai erzinanti alerginė sloga, nuo kurios negaliu prakvėpuoti bei įkyriai sudirgusios akys su nepakenčiamu niežuliu. Visa laimė kantrybės nesidraskyti turiu kur kas daugiau nei vaikystėje, o tai negalėčiau į darbą eit… Atrodytų kurgi vėl problema? Ogi bėda ta, kad vaistų be recepto neparduoda (kaip daugumos šiandien), o grįžti namo ir nueiti pas šeimos gydytoją negaliu dėl darbo grafiko ir vis dar vykstančių egzaminų pasirašymų… Tad ir tenka slampinėti suirzusiai po namus ir vienkartinių nosinaičių skyrius prekybos centruose bei erzinti aplinkinius šniurpščiojimais, dejonėmis bei nesibaigiančiu čiauduliu…
Minčių srautas:
Kągi. ~2 valandos. Smegeninė miega, tad mokytis paskutiniam egzui yra beprotybė. Kelsimės už gerų 3 valandų ir žiūrėsim kaip kas… Dienotvarkė: 10.00 darbas; 14.00 pietūs; 15.15 išeinu iš darbo ir lekiu į stotelę gaudyt trulo; 16.00 egzaminas (stengiamės rašyt greitai, kad mažiau valandų į skolą būtų); 18.00 aš vėl darbe; 19.00 baigiu darbą ir lekiu pas vyrą . Sesija baigiasi. SUMMER welcome at last…