Nerija.

Atsisėdau (o gal atsiguliau) ir pamąsčiau - gyvenimas tikrai keičiasi. Kinta smulkmenos, bet juk jos ir sudaro gyvenimą, nuspalvina dieną ar kala vinį į karstą… Kažkada šlaviau šaligatvius ryškiai per ilgomis kelnėmis, kutendama vėją trumpais raudonais plaukais, kažkada gyvenau šokiu, gaila dabar tam nėra galimybės, kažkada klausiau tik house muzikos, o dabar mano winamp’e groja tango ritmai, metalas, nuvalkiotas popsas, progresyvas, kažkada turėjau ilgus dailius nagučius, o dabar jie trumpi ir lakuoti juodai, kaip privaloma puošmena gitaros stygų iškankintiems pirštams, kažkada tik svajojau tas stygas paliesti, o dabar gitara jaukiai įsitaiso man ant kelių. Kažkada tikėjau, kad žmonės yra šlykštūs, bet norėdami gali ištraukti savo grožį į paviršių… Deja. Nostalgija? Galbūt. Nusivylimas? Kartais. Bejėgiškumas? Vis dažniau.  Kas nutiko? Gyvenimas. Naujas miestas, naujas ritmas, naujos pažintys, nauji planai, naujos svajonės, naujos ambicijos, nauji pomėgiai, naujos emocijos, nauja laimė, naujos krizės, nauji nusivylimai, nauji atradimai savyje, naujas įkvėpimas, nauja stiprybė, naujas pasitikėjimas, naujas pavasaris širdy, nauja…. :) Ko gero taip pagreitintu tempu prasisuktų mano pastarųjų metų gyvenimas. Ar kažko gailiuosi? Žinoma ne. Tiesiog kartais reikia sukąst dantis ir tikėti, kad viskas, kas tave smaugia, žlugdo, skaudina yra tik indikatorius, tik ekstremumas, kad žinotum, jog būna geriau. Be viso šito aš nebūčiau aš: bjauri, kandi, kartais tyli ir kompleksuota, bet pagaliau laiminga.

Rodyk draugams