Nerija.

Ganėtinai nuobodi ir išsemta tema… Apskritai šventės pastaruoju metu darosi visiškai nebeįdomus ir nebepopuliarus dalykas. Arba praranda savo tikrąją sakralinę prasmę… Kaip tenka pastebėti, šventėmis dėl įvairesnių TV programų, dovanėlių ir vadinamos bei garbinamos “šventinės nuotaikos” džiaugiasi arba mažamečiai vaikai arba seneliai, vis dar besitikintys šventinių svečių. “Paprastiems darbo žmonėms” tai viso labo dar keletas laisvų dienų, kai ganėtinai naiviai tikimasi, kad galbūt pavyks nors kiek atsipūsti nuo kasdieninės rutinos. Na, bet ir čia tenka būti kiek atsargiems, nes šventės be giminių ir apskritai pačio šventimo retai apseina… O tai visgi yra rimtas įsipareigojimas. Toli gražu ne kiekvienas mėgaujasi bendravimu su senatvinio marazmo pagautais gimdytojais ar jaunatviško bei maksimalistinio polėkio skatinamais vaikaičiais bei apskritai pasipūtusiais ir iki šiol nelabai iššifruotų polinkių asmenimis… O ką jau kalbėti apie tą lietuviškąjį šventiškai iki lūžimo nukraustytą stalą bei kiekvieną aštrų žvilgsnį, stebintį, kiek ir ko imama į burną, kad tai netgi sugebėtų tapti dar viena kritiškos recenzijos apie giminystės ryšius priežastimi… Negana to, ta vadinamoji “šventinė dvasia”, su visais apsimetinėjimais ir dirbtinėmis šypsenomis, gali taip įsiėsti iki gyvo kaulo, kad per tas šventines dienas nieko kito nebelieka, kaip burnoti ant visų mūsų sielų ganytojų, kad sugalvojo paminėti tokias nepakenčiamas dienas… Na kągi, telieka viena - palinkėkime vieni kitiems kantrybės…